Ateina į klasę Petriukas su ištinusia lūpa. Draugai teiraujasi, kas jam atsitiko.
– Plaukiojom su tėvu valtimi po ežerą, ir man ant lūpos nutūpė vapsva.
– Ir ji tau įkando? – susidomėjo draugai.
– Ne, nespėjo, – papurtė galvą Petriukas, – tėvas ją irklu užmušė.
—
– Išvardinkite man keturis naminius gyvūnus, – sako mokytoja.
– Šuo ir trys šuniukai, – žvaliai atsako Petriukas.
—
Petriukas autobuse šniurkščioja nosimi. Viena dama susierzinusi kreipiasi į jį:
– Mano mažasis drauge, ar tu neturi nosinės?
Petriukas su nepasitikėjimu atsako:
– Turiu, ponia. Bet aš jos niekada neskolinu.
—
Mama – sūnui:
– Kodėl tu šlapias?
– Mes su Petriuku žaidėme šunis.
– ???
– Aš buvau medžiu…
—
– Petriuk, – klausia mokytojas. – Kodėl dvi dienas nebuvai mokykloje?
– Užvakar mama mano kelnes išskalbė…
– O vakar?
– Vakar einu į mokyklą pro jūsų namą, žiūriu – kelnės džiūsta. Apsisukau ir grįžau namo.
—
– Vaikai, kas yra egoistas? – klausia mokytojas.
– Egoistas – tai toks žmogus, kuris niekada negalvoja apie mane, – atsako Petriukas.
—
Mokytojas uždavė mokiniams parašyti rašinėlį apie šunį.
Kitą dieną, patikrinusi namų darbus, paklausė Petriuką su Jonuku,
kuris nuo kurio nusirašė.
– Judviejų rašinėliai žodis žodin panašūs,- pasakė.
– Mes nenusirašėme, – atsikalbinėjo Petriukas su Jonuku. – Mudu abu rašėme
apie kaimynės Margį.
—
Vyksta gramatikos pamoka:
Mokytoja prie lentos iškviečia Rūtelę ir sako:
-Parašyk sakinį su žodžiais „mergaitė” ir „miškas”.
Rūtelė parašė: „Mergaitė išėjo iš miško”
-Gerai, Rūtele, sėskis, o tu , Petriuk, perdaryk tą sakinį į neigiamą.
„Ne mergaitė išėjo iš miško”.
-Ne, Petriuk, negerai, reikia ištaisyti, – sako mokytoja.
-Panele mokytoja, šito jau neištaisysi – šitas jau visam gyvenimui…
—
Mokytojas:
– Vaikai, atsistokite, kas save laikote kvailais!
Po kelių minučių atsistoja Petriukas.
Mokytojas:
– Petriuk, tai tu galvoji, kad esi kvailas?
– Ne… Bet nepatogu, kai jūs vienas stovite…
—
Mokykloje mokytoja susipažįsta su vaikais:
– Koks tavo vardas?
– Joniukas, mano tėtis lietuvis ir mama lietuvė, reiškia, kad ir aš lietuvis.
– Gerai, o tavo vardas?
– Mano vardas Sara, mano mama žydė ir tėtis žydas, bet aš gimiau Lietuvoje,
todėl esu lietuvė.
Čia įsiterpia Petriukas:
– Čia kažkokia nesąmonė, taip negali būti. Štai aš gimiau garaže – tai dabar išeina, kad aš koks nors Zaporožietis!
—
Petriukas klausia mamos:
– Mama, kodėl tavo plaukai pražilo?
– Tėvų plaukai pražyla dėl to, kad jų neklauso vaikai.
– Aaa!!! Dabar suprantu, kodėl senelė tokia pražilusi.