Sk. Sau 23rd, 2022
Boni ir Klaidas

Tikriausiai garsiausi ir labiausiai romantizuoti nusikaltėliai Amerikos istorijoje, Bonnie Parker ir Clyde’as Barrow’as – du jauni teksasiečiai, kurių 4-ajame dešimtmetyje įvykdytų nusikaltimų virtinė įamžino juodu ne tik tautos sąmonėje, bet ir pasaulio kinematografijoje, muzikoje. Šių dviejų žmonių vardai tapo Didžiosios depresijos eros prašmatnaus gyvenimo sinonimu, laikotarpio, kuomet moterys vieną po kito tuštino cigarečių pakelius ir mojavo automatiniais ginklais, vyrai apiplėšinėjo bankus ir sėdėjo už gatvėmis rūkstančių automobilių vairų.


Jų istorija tiesiogiai susijusi su Didžiąja depresija – beveik dešimtmetį trukusia ekonomine krize, sužlugdžiusia ir nuskurdinusia milijonus amerikiečių. Šiuo laikotarpiu suklestėjo gangsterių epocha, kai banditų grupuotės šalyje tapo „antrąja valdžia“, kartais turinčia daugiau galių nei pirmoji.

Tiesa, su Bonnie ir Clyde’u tai niekaip nesusiję. Jie nepriklausė mafijai, buvo niekam nepaklūstantys nusikaltėliai, kurie sėjo aplink save chaosą ir mirtį.

Bonnie Parker ir Clyde‘as Barrow gimė Teksase. Ji kilo iš darbininkų šeimos, tėvas dirbo akmenskaldžiu, motina buvo siuvėja. Jis užaugo daugiavaikėje neturtingoje fermerių šeimoje.

Bonnie buvo viena geriausių mokinių mokykloje, turėjo lakią fantaziją ir, mokytojų teigimu, turėjo aktorės gabumų.

Geras mergaites dažnai traukia prie blogų berniukų. 15 m. Bonnie patraukė prie Roy Thorntono, mušeikos, chuligano, kuriam aplinkiniai prognozavo kalėjimą. Nepaisant to, 1926 m. rugsėjį jie susituokė. Boni pradėjo dirbti padavėja.

Jų santuoka truko metus. Roy savaitėms pradingdavo iš namų, tad galiausiai Bonnie nusprendė skirtis. R. Thorntonas neprieštaravo. Greitai jis atsidūrė kalėjime, ten ir praleido tą laiką, kai jo žmona tapo kriminaline legenda.

Clyde’as, kuris buvo metais vyresnis už Bonnie, pirmą kartą už grotų atsidūrė, būdamas 16 m., kai laiku negražino išsinuomoto automobilio. Jį greitai paleido, bet netrukus vėl sulaikė kartu su broliu – jie vogė antis. Klaido pirmieji suėmimai negąsdino – nepaisant to, kad jaunuolis, priešingai nuo daugelio aplinkinių turėjo darbą, jis ir toliau nuvarinėjo mašinas ir vogė smulkius daiktus.

Galiausiai 1930 m. balandį Clyd’ą, kuriam ką tik suėjo 21 m., išsiuntė į Easthamo kalėjimą.

1932 m. pradžioje Bonnie ir Clyde’as susipažino vienos bendros pažįstamos namuose. Jis buvo 22 m. ant viso pasaulio įpykęs nusikaltėlis, o ji – 21 m. nuobodžiaujanti padavėja su lakia fantazija, jaučianti trauką blogiems berniukams ir pavojingiems nuotykiams. Bonnie rašė dienoraštį, kūrė eiles. Ji nesvajojo apie ilgą gyvenimą ir didelę šeimą, jai norėjosi „pasilinksminti“. Clyde‘ui Bonnie patiko, o jis galėjo suteikti jai „linksmybių“, kuri ji taip troško.

Filmuose Bonnie ir Clyde’as dažniausiai vaizduojami kaip didžiausi finansinių institucijų priešai, aršūs bankų plėšikai. Tačiau šis faktas labai atitolęs nuo tikrovės, mat per ketverius nusikaltimų vykdymo metus šis duetas apiplėšė mažiau nei 15 bankų, kai kuriuos jų daugiau nei kartą. Nepaisant didelių pastangų praturtėti ne pačiu gražiausiu būdu, įprastai jie pabėgdavo su labai menku grobiu (kartą, kaip rašo Biography.com, jų laimikis siekė vos 80 dolerių).

Keli sėkmingi bankų apiplėšimai, siejami su Bonnie ir Clyde’u, dažniausiai buvo įvykdyti Clyde’o ir jo padėjėjo Raymondo Hamiltono. Bonnie kartais pavairuodavo automobilį, kuriuo visi sprukdavo iš įvykio vietos, tačiau pačiame apiplėšime dalyvaudavo retai.

Bankų saugyklų ištuštinimas – sudėtingas uždavinys, kurį tik dviese Bonnie ir Clyde’as įveikti ryždavosi retai. Dažniau jų taikiniu tapdavo maisto prekių parduotuvės, kuro kolonėlės, kur rizika būti sugautam yra mažesnė ir lengviau pasprukti. Deja, „laimikis“ iš šių vietų būdavo mažas, tad nusikaltimus vykdyti tekdavo dažniau, dėl ko policijai tapo lengviau perprasti jų veiklą, o patiems nusikaltėliams – sunkiau išbūti ilgai vienoje vietoje.

Nuolat besislapstydami, Bonnie ir Clyde’as niekada negalėjo atsikvėpti, mat tikimybė, kad bus atpažinti kasdien vis didėjo. Pranešus policijai apie visoje šalyje ieškomus nusikaltėlius, išaugdavo kita tikimybė – kad jie įvykdys kažką kruvino. Taip jau buvo nutikę ne kartą. Įspraustas į kampą, kad išvengtų kalėjimo, Clyde’as nužudydavo bet kokį jam pasimaišiusį, į jį keistai pažiūrėjusį žmogų. Taip mirė net 14 asmenų.

Jei būdavo įmanoma, Clyde’as žmogų pagrobdavo, kartais tai būdavo policininkas, pasprukdavo drauge su juo ir tada pagrobtąjį paleisdavo kažkur pakeliui. Vieną kartą neginkluotai aukai jis net davė pinigų, kad šis galėtų grįžti namo.

Boni ir Klaidą policija užpuolė 1934 m. gegužės 23 d. Luizianos valstijoje. Porą nušovė keturi Teksaso pareigūnai. Mirtini šūviai į artėjančią Boni ir Klaido mašiną buvo paleisti dienos metu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.