Mohandasas Karamčandas Gandis, labiau žinomas kaip Mahatma (išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „didžioji siela“) Gandis.
Neginkluoto pasipriešinimo doktrinos kūrėjas, kovotojas su rasizmu, kolonializmu ir prievarta beveik visą gyvenimą skyrė savo margatautei ir margakalbei tėvynei išlaisvinti. Laisvoje tėvynėje M. Gandis pagyveno vos kelis mėnesius ir žuvo nuo žudiko rankos.
1914 m. Indijoje, M. Gandis jau buvo gerai žinomas lyderis, visuomenės gerbiamas žmogus. Jo autoritetas tik augo. Šalyje vertinamas filosofas Rabindranathas Tagorė dar 1915-aisiais pasiūlė Mohandasą Gandį vadinti Mahatma – „didžiąja siela“. Pats M. Gandis savęs niekada taip nevadino ir sakė, kad toks garbingas vardas jį slegia ir jam yra suteiktas nepelnytai.
Įsitraukęs į stipriausios politinės partijos – Indijos nacionalinio kongreso – veiklą ir tapęs jos lyderiu, M. Gandis ragino šalies žmones siekti nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos, bet daryti tai tik nesmurtiniais būdais – nepaklusti diskriminaciniams įstatymams, neleisti vaikų į valdiškas mokyklas, boikotuoti valdžios institucijas, nepirkti angliškų prekių, rengti taikias demonstracijas, bado akcijas ir pan.
Jis buvo įsitikinęs, kad taikus pasipriešinimas anksčiau ar vėliau privers britus pasitraukti iš Indijos. Viena garsiausių pilietinio nepaklusnumo akcijų buvo 1930 m. surengtas vadinamasis druskos žygis. Protestuodamas prieš drakoniškus mokesčius, britų valdžios taikomus druskai, M. Gandis su būriu bendraminčių iš Ahmadabado pėsčiomis nuėjo 390 kilometrų iki Arabijos jūros ir ten demonstratyviai ėmė garinti iš jūros vandens druską, net neketindamas mokėti, jo manymu, neteisėtų mokesčių. Jo pavyzdžiu pasekė daugybė žmonių visoje Indijoje. Britų kolonijinė valdžia sulaikė ne tik M. Gandį, bet dar ir 80 tūkst. kitų indų.
Laisvės ir lygybės simboliu tapęs M. Gandis vilkėjo kuklius indiškus drabužius, buvo asketas, tenkinosi minimaliu kiekiu maisto. Būsimasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis 1931 m. su panieka rašė: „Nerimą ir pasišlykštėjimą kelia Gandis, maištininku tapęs smulkus advokatas, pusnuogis fakyras.“ Visgi M. Gandis nuosekliai ėjo savo ir daugybės tautiečių tikslo link – iškovoti Indijai laisvę. Jis sakė: „Iš pradžių jie tave ignoruoja, tada juokiasi iš tavęs, kovoja su tavimi, bet galiausiai tu laimi.“
Dar viena sritis, kurioje Mahatma nuveikė labai daug, buvo kova su indų visuomenės skirstymu į kastas. Šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, M. Gandis sulaukė įvairių nuomonių iš savo bendražygių ir oponentų. Jis turėjo sunkiai įrodinėti savo tiesas kitiems kovotojams už Indijos valstybės ir jos žmonių laisvę.
M. Gandis nedvejotinai yra viena ryškiausių XX a. figūrų, išsiskirianti sugebėjimu suderinti dvasingumą, politinį įžvalgumą ir moralę, sutaikyti priešingų požiūrių žmones. Jo vaidmuo ypač ženklus didžiausiose XX a. revoliucijose: prieš rasizmą, kolonializmą ir prievartą. M. Gandžio pavyzdys įkvėpė nesmurtinius judėjimus JAV (M. L. Kingas) ir kitose šalyse, netiesiogiai taip pat taikias revoliucijas Vidurio ir Rytų Europoje.